A. Aleksandravičius

Prisipažinsiu, nejaučiu šventinės nuotaikos. Jau nuo pat to meto, kai miestas pasipuošė lemputėmis. Iš pradžių, dėl to, kad reikėjo daug dirbti, skubėti. Nebuvo laiko sustoti ir pagalvoti.

Nuo “Kalėdinės sriubos” renginio Kaune, kurio tikslas tos kilnus, tačiau nuotaika jo metu tikrai pesimistinė aplankė. Prašymas centų ant alaus  ir panašiai- tai baisiau nei gali būti. Kaip bebūtų gaila, bet dažnai gatvėje išgirsime tokius žodžius.

Net ir šventą Kūčių vakarą einant senamiesčiu… Teko pamatyti, tai ko tą vakarą nesinorėtų išvysti. Kažkas prašo centų, kažkas jau su buteliu šlaistosi.

Visgi džiugu, kad kelios šeimos keliavo senamiesčiu, apžiūrinėdamos koplytėles, vėliau užsuko į bažnyčią pasiklausyti tylos. Kažkas stebuklingo. Tiesa, vėl nebuvo galimybės sustoti minutėlei ir pagalvoti.

Apie prekybos centrų “šlavimą” tikriausiai nereikia jau ir kalbėti. Dovanos juk tokios svarbios… Bet ne tai svarbu, o žmonių elgesys. Automobilių aišktelėje laidomi signalai. Juk KET mokė kada naudoti įspėjamąjį signalą. Šiek tiek kantrybės bei tolerancijos ir nereiktų kumščiais, visokiais gestais rodyti nepasitenkinimo.

Kalėdos. Sulaukėm ir jų. Tačiau kai važiuodamas keliu pamatai mažus vaikus, šalia kurių “velkasi”  tėvas, nebesuprasdamas kuriame pasaulyje gyvena ir ramstis vurui- moteris. Tiesiog nesinori tokios šventės.

Kadangi tikiu, jog didelėje mūsų visuomenejė yra maža dalis žmonių, kurie mąsto ne tik ant stalo sukrauti milijoną butelių, nesiunčiu jiems sveikinimo. Tiesiog sustokit, pailsėkit, pagalvokit ką iš tikrųjų reiškia šios šventės ir būkit laimingi.