Drąsus teiginys? Pabandysiu jį įrodyti “iš kitos pusės”.

Gyvenimiška situacija: vyras, moteris, moteris myli vyrą, vyras meilę suvokia ne taip kaip moteris. Trumpai būtų taip. Jei plačiau: dažnai pasitaiko taip, kad pasiekęs tikslą vyras užmiega ant laurų arba tiesiog pasiekta moteris (mergaitė, mergina- nesvarbu) tampa nebeįdomi. Čia kalta vyro prigimtis (Allan & Barbara Pease knygose “Kodėl vyrai nesiklauso, o moterys nesiorientuoja žemėlapiuose” ir „Kodėl vyrai meluoja, o moterys verkia“)- medžiotojas. Šiose knygose atsigręžiama į senuosius laikus, kai vyras turėjo aprūpinti šeimą (gentį) maistu. Jo tikslas- sumedžioti valgį. Ši vyro elgesio psichologija- iš tiesų teisingas požiūris. Kitų tikslų ir pareigų jis neturėjo (neskaitant giminės pratęsimą- jei tai pareiga). Nors knygos ir vertos dėmesio (tai ne reklama), nerekomenduoju skaityti. Kiekvienas pasirenkame.

Grįžtant prie situacijos: atsitikus tokiai situacijai poroje, šeimoje, einama link krizės. Pasaulis pro meilės prizmę- žavingas. Tačiau kai nėra atsako, situacija tampa žiauri. Įsivaizduojat nemylintį vyrą ir mylinčią moterį kartu?

Ir visgi kils klausimas? Kodėl moteris šioje situacijoje mylinti, o vyras- ne. Paaiškinimas: vyras turi eiti dėl moters iš proto. Ne tik iki tol, kol užkariaus jos širdį, tačiau ir po to (kiekvieną dieną, kiekvieną minutę ir akimirką). Ir tik tai darydamas, jis gali būti pačiu nuostabiausiu vyru pasaulyje (mylinčiai moteriai).

Pavasariškos nuotaikos, pavasariškos temos.